RoRa

Metimas „Mulen ruže“

Posted in Metimas by rastauskas on 2010/01/10

2010 sausio 8 d.

Foto: Dovilė Dagienė

“Deguonies” repeticija “Ramybės” kultūros centre

Posted in Deguonis by rastauskas on 2010/01/10

2010 sausio 2 d.

Foto: A.Maknytė

„Mulen ruže“- intriguojantis džiazo vakaras

Posted in Metimas by rastauskas on 2010/01/05

gotesmanas-rastauskas-2

Naujuosius metus menų laboratorijoje „Mulen ružas“ Lietuvos džiazo federacija pradeda sausio 8 dieną. Čia išvysime du įspūdingus pasirodymus, kuriuos jungs perkusininkas Arkadijus Gotesmanas ir netradicinis požiūris į džiazą.
Pirmajame pasirodyme A. Gotesmanui balsu ir tekstu talkins Rolandas Rastauskas – tai poetinio džiazo pokalbis, pavadinimu „Metimas“.

Arkadijus Gotesmanas – universalus būgnininkas, vienas kūrybingiausių Lietuvos perkusininkų, pagarsėjęs kaip laisvosios muzikos kūrėjas. Ukrainoje gimęs muzikantas jau beveik 30 metų gyvena ir kuria Lietuvoje, groja su Petru Vyšniausku ir Viačeslavu Ganelinu (”Trio Alliance”), Liudu Mockūnu, nuo 1994 yra nuolatinis Dainiaus Pulausko grupės narys, muzikuoja solo. Jo įkvėpimo šaltiniais neretai tampa ir kitos meno rūšys (poezija, teatras, šokis). Jis groja ne tik džiazą, bet ir šiuolaikinę akademinę muziką (Anatolijaus Šenderovo, Fausto Latėno, Šarūno Nako kūriniai), dalyvauja šios muzikos festivaliuose, rašo scenarijus muzikiniams performansams ir instaliacijoms, komponuoja muziką teatrui, atlieka ją gyvai spektakliuose.

Rolandas Rastauskas – dramaturgas, poetas, eseistas, vertėjas, performeris. Debiutavo eilėraščių knyga „Albumas“ (1987). Išleido dar kelias poezijos knygas, parašė pjesių ir scenarijų dramos teatrams, išleido esė ir pjesių rinkinius. 2001 m. R. Rastauskui paskirta LR kultūros ministerijos premija už geriausią metų kultūrinę publicistiką, 2006 m. – Ievos Simonaitytės premija bei Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premija už geriausią 2005-ųjų metų knygą „Kitas pasaulis“. Pastaruoju metu vis dažniau pasirodo kaip skaitymo performansų, kuriuose jungia balsą, šokį ir kino bei video vaizdą, atlikėjas.

Daugiau – ČIA>

Berlynalijos 2006

Posted in Berlynalijos by rastauskas on 2010/01/04

Fotoportretai

Posted in Įvairūs by rastauskas on 2010/01/04
Tagged with: ,

Deguonies fotosesija Papėje 2008

Posted in Deguonis by rastauskas on 2010/01/03

Rolandas Rastauskas. Notturno, arba Bebrų respublika (2002)

Posted in Tekstai by rastauskas on 2010/01/03
Rolandas Rastauskas. Notturno, arba Bebrų respublika (2002) (1) Spausdinti Email

RoRa Rolandas Rastauskas

Teatras kaip toks seniai manęs nebedomina.

Tačiau tam tikri performatyvūs veiksmai – tebe.

Todėl ankstyvą 2002-ųjų rudenį Eimunto Nekrošiaus paprašytas sukur(p)ti vyksmą oficialiam Meno forto atidarymui, nedvejodamas sutikau. Temą metras nusakė vienu žodžiu: Brodskis. Darbo laiką irgi vienu: savaitė. Atlikėjus ir bendrininkus galėjau rinktis netrukdomas: „Meno fortas“ tada skambėjo kaip sąmokslautojų „parolis“. Per kelias dienas sudėliojau tekstą, kurį pirmąsyk galite perskaityti.

Liūto dalis atkeliavo iš laureato esė ir jo pašnekesių su Solomonu Volkovu, permušimus tarp dalių pėmiau iš puikiosios Katios Metelicos Naujosios rusiškos abėcėlės – jiems Šarūnas Nakas sukūrė techno (!) muziką, o Vladas Bagdonas ir du Dainiai – Gavenonis ir Liškevičius – paaukojo savo balsus. Moterį, apie kurią sukosi poeto atminties viesulas, suvaidino įstabioji Aldona Bendoriūtė (tada jau kažkelintame mėnesyje), pilve pradėdama savo kūdikio teatrinę karjerą. Dekoracijas ir kostiumus sukūrė seserys Babilaitės. Šviesą ir garsą suderino ilgametis Eimio asistentas Romas Treinys. Meno forto pirmame aukšte vyko specialiai priderinta Gintauto Trimako Venecijos fotografijų paroda. Įtariu, kad be mano spaudimo tos nuotraukos niekada nebūtų atgulusios ryškalų vonelėse. Dabar jas išgraibė kolekcininkai. Dar viena, vaizduojanti Niujorko „Dvynukus“, kabojo „scenoje“.

Spektaklį parodėme vos du kartus (ilgainiui būtų iškilusi aštri autorinių teisių problema), nors tartasi buvo tik dėl vieno.

Vladas Bagdonas premjeros išvakarėse neteko balso, ir tobulai „atkalti“ techno gabalai nuėjo šuniui ant uodegos.

Rimčiausioji lietuvių teatro kritikė brūkštelėjo porą malonių žodelių.
Rolandas Rastauskas
Palanga, 2008 m. gruodžio 7 d.
alt
Notturno, arba Bebrų respublika

Dviejų dalių dėlionė

VEIKĖJAI
Kirpyklos Musia ir Kavinės Arabella (ta pati aktorė)
I Bebras (Poetas)
II Bebras (Gražuolis)
III Bebras (Senis)
Nobelisto balsas (Eteryje)
Vaiko balsas (Juostoje)
Prologas

Žiūrovams renkantis girdėti tramvajaus ratų dundesys.

Scenos viduryje masyvi sukama kirpyklos kėdė.

Aplink ją Didžiojo stiliaus palikimas: trys ketaus šiukšlių dėžės (toliau – Graikiškos urnos).

Pasigirsta Adagietto iš Gustavo Mahlerio Symphonie Nr.5.

BEBRAI ir MUSIA su baltais kariniais maskuojamaisiais chalatais įšliuožia į prieblandoje skendinčią Metafizinę kirpyklą. Visi vyrai su sunkiomis kuprinėmis ir Leningrado, Stokholmo bei Niujorko žemėlapiais rankose, o moteris – su kailiniu, it samana apžėlusiu, lagaminu ir Venecijos žemėlapiu..

BEBRAI įsikuria už Graikiškų urnų. Pritvirtina žemėlapius prie sienų.

MUSIA suklumpa ties kėde.
Lagaminas atsidaro.

Kai JI pasilenkia, iš vidaus plyksteli šviesa ir dvelkteli vėjas, sukedendamas JOS plaukus.

Stop kadras: plaukų vėliava vėjyje.

MUSIA apžiūrinėja savo gyvenimo daiktus: tuščius kvepalų buteliukus, NOBELISTO nuotraukas ir jai užrašytą eilių tomelį, Baltijos ir Adrijos jūros kriaukles, etc.

BEBRAI pasilenkia ties urnomis. Šviesa iš vidaus nutvieskia JŲ veidus.

Pauzė a la Beckett.

Daugiau – ČIA>

Rolandas Rastauskas. Bermudų trikampis (1981/2, 2006)

Posted in Tekstai by rastauskas on 2010/01/03
Rolandas Rastauskas. Bermudų trikampis (1981/2, 2006) (1) Spausdinti Email

RoRa

Komedija. Albertui Stankevičiui in memoria

Veikėjai
Dr. Albertas KLYNAS (angl. Dr. Clean) – parazitas, 53 metų
AGAVA – smuikininkė, 40 metų

LELIJA – jos duktė, 20 metų

DARIUS – buriuotojas, 23 metų

Veiksmo laikas – 1981 m.

Veiksmo vieta – vieno kambario Agavos butas blokiniame name, Vilniuje.

Nė vienas pjesės personažas niekada neegzistavo tikrovėje.

RoRa

Dvylika dienų nėra jokių ryšių su 23 metų Robertu Geineriu, kuris mėgino apiplaukti aplink pasaulį nedidele jachta.

Kaip pranešė pakrančių sargybos atstovai, Geineris, per paskutinį radijo ryšių seansą iš Bermudų trikampio rajono pranešė, kad apgadintas jachtos korpusas. Jis sakėsi ketinąs plaukti viena iš trijų krypčių – į Bermudus, Barbadoso salą arba prie Brazilijos krantų.

Iš laikraščio

Daugiau – ČIA>

Rolandas Rastauskas, Remigijus Treigys. Berlynalijos (2008)

Posted in Berlynalijos by rastauskas on 2010/01/03
Rolandas Rastauskas, Remigijus Treigys. Berlynalijos (2008) (1) Spausdinti Email

Berlynalijos

The „purity“ of the gaze is not just difficult but

impossible to obtain.
Walter Benjamin

Man įdomi nežinia iš kur sklindanti šviesa, slenkanti fotografuojamo objekto paviršiumi, kartais naikinanti pačią formą. Įbrėžimai, taškai, brūkšniai, tonavimas – tai tarsi fotografijos įgarsinimas, suteikiantis vaizdui papildomos informacijos. Fotografijose niekada neįvardiju konkrečios vietos…

Remigijus Treigys

Kaip poetas Griuvėsis eina tėvynainio fotomenininko Remigijaus Treigio pėdomis, bet nenueina toliau fotoreportažo klasiko nuotraukos, kurią įgarsina keturi vokiečiai ir dvi rusės

Einu tavo pėdom, Remigijau. Berlyne. Mieste, kuriame penki aukštai – norma, o septyni – jau nukrypimas nuo jos. Tai nereiškia, kad čia nesama dangoraižių. Esama. Tačiau dangų jie raižo devynis kartus pamatuotoje ir vienąkart atkirptoje kad ir Potsdamo aikštėje, kur architektai grumiasi su savuoju donkichotiškumu. O iš tikrųjų – senosios miesto širdies vieton sodina naują, pereidami į rizikingą urbanistinės kardiochirurgijos sritį. Deja, kova su vėjo malūnais ne visuomet išgelbstį grožį, kuris pašauktas išgelbėti pasaulį. Einu tavo pėdom pavasariui einant į mane. Senam popiežiui ir senstantiems draugams, kuriems užteko laiko išpažinčiai, bet pritrūko išrišimui, mirštant. Einu tavo pėdom, Remiga, pro išvirtusias laukan kavines, kurios turbūt geriausiai simbolizuoja neužtvenkiamo gyvenimo bėgimą. Kaip toje Roberto Capa´os 1945-ųjų rugpjūčio fotografijoje: bažnyčios jau subombarduotos, bet kavinių publika ant Kurfiurstendamo šaligatvių parketo amžina. Viskas aplinkui, regis, sugriauta, išskyrus nenumaldomą norą gerti kavą ir skaityti laikraštį saulėje. (Štai nurysim dar šlakelį, o paskui, nesubombarduotieji, eisim ekonominio stebuklo kurti!) Kai evoliucijos eskalatoriuj žmogų nuo katino, rodos, skiria vos viena pakopa. Geriau būti katinu atokaitoje, negu kareiviu atsargoje, sukniaukia pacifistas manyje. Už tų staliukų nuotraukoje turbūt niekas nekalba apie kareivius. Čia veikia tobula tabu sistema, atimanti kai kuriems žodžiams-nešėjams teisę paleisti pašnekesio orbiton dar taip neseniai sakytume neišvengiamus palydovus. Iš principo tai paprasti žodžiai: fiureris, tėvynė, karas. Moteris pirmam plane, spėju, sako: „Šitos suknelės nevilkėjau turbūt nuo…“ Ir susigėdusi droviai nuleidžia akis. Tarsi ketveri be vyro neramiai pramiegoti metai būtų užsiuvę mergystės plėvę. Kurį laiką sėdi palenktu kaklu, bet laibai tiesia, „gėlėta“ nugara. Nevalingai delnu paglosto kulkšnį – už tą „nevalingumą“ mamelė paauglystėjė suduodavo per nagus. Išlygina smuktelėjusią kojinę. Žemyn aukštyn. Ir dar kartelį. Nevalingai patrina audinį it vaikystės riešutmedžio lapą tarp pirštų. Lapas išties ne pirmo šviežumo. Skrybėlėta senučiukė atitaria: “Už madų žurnalo prenumeratą pinigų tikrai nebeatgausim, Ilma“. Pastaroji vienintelė geria kavą. Kitos sukrapštė mažam alaus. Kaimynei išpuoselėta šukuosena priešais pasisekė labiau – jos kirpėjas visą tą laiką, kol lijo bombomis, nedarė nieko kita tik kirpo ir kirpo. Tik čeksėjo ir čeksėjo žirklėmis. Tą kirpyklos perkusiją kažkas nusinešė su savim ir į kapus. Kai paskutinis klientas pakilo palikęs ant grindų kaugę plaukų, miestas jau skendėjo griuvėsiuose. Nauji klientai išdygo kaip iš dulkių plaukę. Įsikūnijo tiesiog iš šlamo. Kai kurie rusų karininkai turėjo utėlių. Kai kurios karininkienės apatinius palaikydavo vakarinėm suknelėm. Ar sumokėdavo (ir kaip) už paslaugas – nepasakoja. Vyrai už gretimo staliuko juokiasi, prisiminę kažkada dievinto vartininko negrabiai praleistą golą: „Įsiutęs nusimovė bucą ir, vanas, paleido pavymui!.. Bucas, vanas, įstrigo tinkle!..“ Tačiau nė vienas nekalba apie gimnazijos draugus, vos prieš metus įstrigusius kitam, tragiškai nenusisekusio grafo Clauso Schenko von Stauffenbergo pasikėsinimo prieš Hitlerį, tinkle. Nekalba apie bydermajeriškai storą stalo koją Vilko guolyje, išgelbėjusią fiureriui gyvybę, pulkininkui Brandtui perkėlus prie jos po stalu grafo paliktą portfelį su paskutines tautos vado gyvenimo sekundes skaičiuojančia bomba. Nekalba apie vado odoje įstrigusias medžio skeveldrėles su jo paties pridžiūvusių snarglių liekanomis. Nekalba apie penkis tūkstančius kaip mat išžudytų neva su sąmokslu susijusių žmonių, kurie jau po pusmečio būtų sudarę pokario vokiečių elitą – tik pataiso savo svirduliuojantį staliuką, pakišdami po koja keturiskart sulankstyto laikraščio šmotelį. „Panaudojai pagal paskirtį, vanas“, — susijuokia Hansas, žiūrėdamas į pasilenkusį draugą. „Vėl imam keliaklupsčiauti tvarkai“, — atsikerta tasai. „Prieš karą ir šaligatviai buvo lygesni“, — sako pirmasis ir čia pat nutyla, tarsi padaręs nedovanotiną klaidą. „Ir tas karas, kaip dekoracija lietuje“ – sutvinksi smilkinyje dar universitete įstrigusi garsaus varliaėdžio eilutė. Jie ilgai tylėdami žiūri vienas į kitą – dvi saugiai perkeltos sielos, stirksančios Stikso kavinėje.

alt

Šiandien, kažkur visai čia pat, per keliasdešimt žingsnių nuo minimos nuotraukos, priešais gurmanų aptūptą kavinę, griežtų raudonų raidžių įvardytą CARAS, saulėje šildosi rusakalbės katės su nebeatplaunamu grimo sluoksniu. Pastarasis – neabejotinai irgi kultūrinis. Ir toji neatplaunama gaiva, neslėpsime, traukia vaikštūną. Prisėdu šalia. Girdžiu, kaip vienas „katinėzungėnas“ sako kitam: „Ar tu pastebėjai, Liuska, kad iš penkių jų vaikinų nenuplikęs būna tik šeštas?“ „Kiekviena turi savo statistiką, Lenka“, — atsako siauraakė kaukė. Ir čia pat prideda: „O ką, gal tau nemalonu tą plikę susigrūst tarp kojų?“ „Tipo atgal gimdytum?“ — pagauna toną pirmoji. Nieko nelaukdamas sudedu espresso ilgio „orientaliją“: „Turėčiau rašyt viduj, bet rašau lauke. Bulvaro saulė daro mane laukinį. Griuvėsiai atrodo gražiau erdvėj, mano drauge, negu laike, kurį skaitmenos makšty suslėps paveiksluojanti kinė“. Nors mergina, vardu Lena, gali būti ir tuvė. Arba dar gražiau – čiukčė. Tačiau ko poetas nepadaro dėl rimo! Užverčiu bloknotą, ir kol manęs „neužvertė“ „Caro“ kačių globėjai, skubiai susimokėjęs nuleidžiu saulės akinių „Persol“ uždangą. Ir vėl patraukiu tavo pėdom, Remigijau.

Daugiau - ČIA>

Metimas Varšuvoje

Posted in Metimas by rastauskas on 2010/01/03
Follow

Get every new post delivered to your Inbox.